Vaikų didžiausias baimes galima suskirstyti į tris kategorijas: (1) tamsos ir su tamsa susijusių mistinių būtybių, (2) vienatvės ir atskirties, (3) įvairių žmonių ir jų nuomonės išraiškų. Įdomus, bet ir kiek liūdnas faktas, kad vaikystėje nesuvaldytos baimės užauga kartu su vaiku ir įgauna kitokias, rimtesnes formas. Kitsy.lt komanda dalinasi keliais ekspertų ir tėvelių patarimais, ką daryti, kad baimės nevirstų nuolatiniu nerimu, kuris gadina gyvenimą tiek mažiesiems, tiek suaugusiems.

Svarbiausia - saugimo jausmas 

Yra toks gražus ir teisingas pasakymas: meilės daugėja kai ja dalinamės.  Su baime yra priešingai: pasidalinus baime jos sumažėja. Tad tiek meile, tiek baime reikia dalintis. Yra prirašyta tūkstančiai knygų ir straipsnių, dėl ko kyla įvairiausios baimės. Tačiau visas baimes, nepaisant jų kilmės, sieja vienas bendras dalykas: supratimas, kad situacijos vienas pats nesuvaldysi. Todėl baimę keliančiose situacijose reikia įnešti daug meilės, t.y. kai matote, kad mažylis bijo monstrų po lova ar atsiskirti nuo tėvelių nors kelioms valandoms, visų pirma apkabinkite ir pasakykite, kad esate šalia, o prireikus apsaugosite nuo įvairių negandų. Tik po to, kai užtikrinsite saugumo jausmą, paaiškinkite, kad žiūrėjote po lova ir monstro nematėte ar kad pabuvimas su seneliais kelias valandas be tėvelių bus smagus. Beje, tas pats principas galioja ir suaugusiems vaikams :) Kai jaučiamės saugūs ir mylimi, su baimėmis kovoti yra daug paprasčiau.

Rimti reikalai su tamsa, pabaisomis ir filmų personažais

Laikui bėgant iš vienų baimių išaugame, o su kitomis susigyvename bandydami jas racionaliai paaiškinti. Tai laiko ir patirties reikalaujantis procesas, todėl reikia atsakingai ir rimtai įvertinti mažylių baimes. Juk jie dar neturi tokios patirties, kurias turi suaugusieji, tad ir jų baimės vaiduokliams ir pabaisoms po lova yra tokios pat rimtos kaip suaugusiųjų baimės, tarkime, būti užpultiems nesaugiame rajone tamsiu paros metu. Būtina išklausyti baimės istorijas, suteikti saugumo jausmą ir suprasti, iš kur kyla tamsos ir su tuo susijusios baimės. Kai tuo pasirūpinta, galite ieškoti sprendimo: gal tai bus saugumo žaislas, apklotėlis, o gal naktinė minimalią šviesą skleidžianti lemputė. Kitas svarbus dalykas - veikla tamsiuoju paros metu ir ypač prieš miegą. Be galo svarbu miego rutina (apie miego svarbą esame kalbėję čia: https://www.tv3.lt/naujiena/zmones/1059015/patare-kaip-gerai-issimiegoti-pades-kiekvienam) ir turinys, kurį jūsų vaikas žiūri. Baisių personažų gausu ne tik siaubo filmuose, bet ir vaikams skirtuose filmukuose. Tad būtinai ribokite ne tik žiūrėjimo laiką, bet ir turinį (keli patarimai apie turinį, skirtą vaikams, čia: https://www.tv3.lt/naujiena/zmones/1054928/daugybe-laiko-prie-telefono-praleidziantys-vaikai-smarkiai-rizikuoja-kaip-juos-nuo-to-apsaugoti?t=1).

Liūdnomis akimirkomis prisiminkime  geras patirtis

Liūdnos akimirkos mūsų gyvenime neišvengiamos, todėl, kad ir kaip besistengtume, nuo to vaikų neapsaugosime, o ir nereikia. Vertėtų kartu priimti liūdnas akimirkas kaip galimybes sustoti ir prisiminti tai, kas buvo gera; tai ypač svarbu, kai netenkame artimųjų ir tiek jūs, tiek vaikas neišvengiamai išgyvena atskirties ir vienatvės baimę. Tokiais momentais, mažiesiems dažnai taip pat išsikeroja ligų ir mirties baimės. Todėl ypač svarbu būti kartu ir kiek tik prireiks kartų prisiminti ir vienas kitam papasakoti, kiek gerų ir linksmų akirmirkų išgyvenote su tais, kurių netekote. Taip ilgainiui iš vaiko baimių užauginsite norą džiaugtis ir vertinti kiekvieną akimirką.

Negąsdinkime žmonėmis ir bloga nuomone

Vienas Kitsy.lt tėtis pasidalino gana kurioziška situacija: jų mažyliai (penkerių ir septynerių metų) paleido dūdas su pasikūkčiojimais, kai į svečius gana netikėtai užėjo dėdė su ilga šviesia barzda. Mat prieš tai mažiesiems buvo pasakyta susitvarkyti kambarius, tačiau šie nesiskubino to daryti. Pamatę dėdę jie jį susiejo su žinomu personažu, atsakingu už netvarką ir išsigandę paleido dūdas. Dar rimtesni reikalai, kai prigąsdiname vaikus ne personažais, o tikrais asmenimis arba tam tikrais žmogiškais bruožais (pavyzdžiui, didele nosimi), profesija (pavyzdžiui, policininkas ar dantistas) ir tų žmonių nuomone. Todėl vietoje pasakymų „supyks ragana didele nosimi ir nusineš tave“, „paskambinsiu policininkui, jei dar taip darysi“ arba „senelis labai liūdės, jei tu nesuvalgysi brokolio“, geriau taikykime metodą prašau-perspėju-darau. Jis veikia daugmaž taip: ko nors paprašome, o jei nevykdoma, perspėjame ir pasakome, kokia bus bausmė (pavyzdžiui, visą savaitę nešti šiukšles arba sumažinti laiko, leidžiamo prie telefono). Jei ir po perspėjimo prašymas nevykdomas, tuomet pakartojame mūsų susitarimą ir pritaikome bausmę. Taip vaikas žinos savo darbų ir nedarbų pasekmes, ugdysis atsakomybę,  tačiau neturės baimės žmonėms. Šis principas, žinoma, negalioja tomis situacijomis, kai tikrai stengiatės apsaugoti vaiką nuo itartinų ir nepažįstamų žmonių. 

Kitsy jums linki linksmo ir ne pernelyg šiurpaus Helovino ir šiltais prisiminimais apgaubtų Vėlinių. Nebijokite, būkite sveiki ir laimingi!