Nors kažkur giliai visi žinome, kad jei staiga Žemėje neliktų nė vieno gyvūno, žmonija nebūtų pajėgi išgyventi viena pati, kasdienybėje tai suvokiame retai. Vis dar gajus požiūris, kai gyvūnas vertinamas tiesiog kaip dar vienas gamtos išteklius, skirtas tenkinti žmogaus poreikius. Tačiau vis daugiau tyrimų rodo, kad mes visi – be galo panašūs. Primityviomis laikytos paukščių smegenys niekuo nenusileidžia žinduolių smegenims, o kai kuriomis kognityvinėmis savybėmis paukščiai pastaruosius netgi pranoksta. Gyvūnai, kaip ir mes, jaučia tas pačias emocijas, jų smegenys ir hormonų veikla primena tai, kad vyksta mūsų kūnuose ir nervų sistemoje. Tai reiškia, kad ir jų elgesys gali priminti mus pačius. Atlikto tyrimo metu žiurkės atsisakė skanėsto, jei, norėdamos jį gauti, turėjo atlikti veiksmus, sukeliančius skausmą gentainiams. Šunys turi įgimtą gebėjimą geriau suprasti žmogaus gestus, nei prijaukinti vilkai. Karvės turi geriausius draugus ir kilus pavojui, juos gina. Asilai, netekę draugo, gali susirgti ir netgi numirti iš liūdesio. Žirgai, avys, ožkos, vištos ir kitos naminių gyvūnų  rūšys ne tik suvokia, kokias emocijas reiškia tam tikra žmogaus veido išraiška, bet ir atsimena, kokias emocijas demonstravo konkretus žmogus jų susitikimo metu. Šunys labiau linkę bendrauti su dosniais ir linkusiais padėti žmonėmis, negu su savanaudžiais. Ar nieko neprimena? Galbūt šio to iš gyvūnų galėtume pasimokyti ir mes?

Keičiantis požiūriui į gyvūnus vis labiau populiarėja ir gyvūnų asistuojamos veikos. Paprastai jas galima suskirstyti į tris pagrindines grupes: gyvūnų asistuojamos veiklos, gyvūnų asistuojama edukacija ir gyvūnų asistuojama terapija. Gyvūnų asistuojamos veikos – tai pramogos ir kiti užsiėmimai, kuriuose dalyvauja paprastai specialiai joms paruošti gyvūnai. Gyvūnų asistuojama edukacija gali būti labai įvairi – tai gali būti išvyka į tam tikros rūšies gyvūnų gyvenamąją aplinką, kur, paprastai patyriminio ugdymo metodu, gaunama žinių apie tam tikrus gyvūnus, jų gyvenimo būdą, priežiūrą ar reikalingas gamtines sąlygas. Kita gyvūnų asistuojamos edukacijos šaka – aktyvus specialiai tam paruoštų gyvūnų dalyvavimas ugdymo procese, paprastai integruojant tam paruoštus gyvūnus į pamokas – biologijos, dailės, istorijos ar kitas. Sudėtingiausia sritis yra gyvūnų asistuojama terapija. Jos metu įvertinus žmogaus būklę ir poreikius siekiama atitinkamų terapinių tikslų. Tam reikia ne tik tinkamai atrinkti ir paruošti gyvūnus, tačiau ir atitinkamos srities specialisto – kineziterapeuto, psichologo, logopedo, ergoterapeuto ar kito medicininį išsilavinimą turinčio asmens, kuris galėtų įvertinti anamnezę, numatyti terapijos tikslus, etapus ir sudaryti terapijos planą bei, prireikus, jį koreguoti. 

Kokį vaidmenį šiose veiklose atlieka gyvūnas? Tyrimai rodo, kad pozityvaus bendravimo su gyvūnu metu žmogaus organizme mažėja vadinamų streso hormonų, tokių, kaip kortizolis. Tačiau vadinamųjų laimės, atlygio ir prieraišumo hormonų, tokių, kaip endorfinai, dopaminas, oksitocinas ir kiti, daugėja ne tik žmogaus, bet ir gyvūno organizme. Jų išsiskyrimas ne tik mažina įtampą, didina empatiją, tačiau dar ir teigiamai veikia gebėjimą mokytis. Nes mokantis dalykus būdu, sukeliančiu daug malonių emocijų, smegenys juos įsimena geriau ir greičiau. Reikia nepamiršti, kad mes mokomės visko – ne tik skaityti ir rašyti, bet ir daugybės individualių dalykų: nugalėti scenos baimę, išmokti po traumos vėl judinti ranką, išmokti savikontrolės, įsiminti tam tikras veiksmų sekas, pašokti į orą ir įmesti kamuolį į krepšį, naudotis stalo įrankiais, suvaldyti, atpažinti ar išreikšti emocijas, daryti mankštą, išlaikyti motyvaciją – viso šito ir dar galybės dalykų turime išmokti. Kai kuriems iš mūsų dėl ligos ar traumos išmokti kai kuriuos dalykus yra sunkiau. Būtent čia nepakeičiamais pagalbininkais gali tapti gyvūnai. Dėl to, kad jie priima viską ir visus tokius, kokie jie yra. Jie nekritikuoja, nesišaipo, nesityčioja. Jie suteikia daug pojūčių, padedančių nurimti, tiesiog būti čia ir dabar: tai ir kvapas, ir kailio ar plunksnų švelnumas, ir po delnu jaučiamas širdies ritmas, ir šiltas kvėpavimas, ir kūno skleidžiama šiluma. Tai, ko trūksta mūsų skubančioje ir todėl kartais tokioje vienišoje kasdienybėje.

Tačiau vienas svarbus ir didelis BET: kad gauti terapinį efektą bendravimas turi būti malonus abiems pusėms. Jei žmogui bus smagu, tačiau gyvūnas jaus baimę, įtampą ar bus pervargęs, gero rezultato nebus. Taip nutinka dėl už empatiją atsakingų veidrodinių neuronų veiklos. Todėl labai svarbu, kad ir gyvūnas turėtų galimybę pasakyti „ne“. Jo neturi riboti narvelio grotos, trumpas pavadėlis ar aptvaro sienos. Leisdami vaikams pramogų parke vaikytis triušiukus ar paukščius, nešiotis iš terariumo iškeltą roplį, niurkyti bandantį ištrūkti kačiuką, grubiai tempti už pavadėlio šunį, leisdami raginti žirgą pentinais ar tampyti žąslus suaugę moko vaikus visiškai priešingų empatijai dalykų- tai yra, nekreipti dėmesio į kito poreikius, nejautrumo, netgi žiaurumo. Būtent todėl gyvūnų asistuojamų veiklų srityje dirbantys profesionalai veiklų metu niekada nepalieka gyvūnų be priežiūros ir aiškiai apibrėžia taisykles, kas galima, kas ne. Ir seka, kad jų būtų laikomasi.

O ar gali gyvūnai padėti ne profesionalios terapijos metu?

Tikriausia atsimenate Maslow poreikių piramidę, kurioje po būtiniausių fiziologinių poreikių, tokių, kaip alkio ir troškulio numalšinimas ar galimybė išsimiegoti, iškart seka kiti, be galo svarbūs, tačiau jau psichologiniai poreikiai: saugumo bei priklausymo socialiniam ratui, žinojimo, kad tave priima tokį, koks esi. 

Vis daugėja duomenų, kad vaikai, augantys šeimose, kuriose laikomi gyvūnai, išmoksta rūpintis kitais ir juos mylėti. Tačiau labai svarbu, kad šeimos nariai mokytų, kaip tinkamai elgtis su augintiniais ir rodytų gyvą pavyzdį. Tai įtakoja ir vaiko pasaulėžiūrą bei elgseną. Jei suaugusieji gyvūną vertins kaip žaislą, nesirūpins jo poreikiais, neskirs jam pakankamai dėmesio, toks pavyzdys ugdys vaiko abejingumą, netgi žiaurumą. Kai kurių autorių teigimu, vaikus lengviau išmokyti būti empatiškais pasitelkiant gyvūnus, o ne žmones, kadangi gyvūnai tiesiogiai išreiškia emocijas ir reaguoja  atitinkamu elgesiu. Tačiau stiprus vaiko ir gyvūno ryšys stiprina pasitikėjimą savimi ir skatina empatiją ne tik gyvūnų, bet ir žmonių atžvilgiu. 

Tyrimai rodo, kad nemažai gyvūnus auginančių suaugusiųjų asmenų dalinasi panašiomis patirtimis: gyvūnai padeda jaustis geriau ir atsipalaiduoti; užtikrina kompaniją savo buvimu; gali pasitarnauti kaip apsauga; jie paprastai būna mylintys, ištikimi ir atsidavę; kadangi gyvūnai nesmerkia ir priima savo šeimininką besąlygiškai, šalia jų galima atsipalaiduoti ir išlaisvinti savo vidinį vaiką. Ypač stiprus žmogaus ir augintinio ryšys tampa  vyresniame amžiuje, kai augintinis dažnai užpildo socialinių poreikių spragas, ypač asmenims, kurie, būdami vyresnio amžiaus, liko gyventi vieni. Gyvūnai užtikrina ypatingą socialinio palaikymo modelį būtent dėl savo gebėjimo priimti nesmerkiant. Žmogui, kuris nedrįsta išsikalbėti, bijodamas būti atstumtas ar išjuoktas, palaikytas keistuoliu, ar kvanktelėjusiu, galimybė išsikalbėti augintiniui gali tapti saugumo garantu.

Ir visai nesvarbu, ar jūs – grįžęs iš mokyklos, kurioje kasdien tenka kentėti bendramokslių patyčias, pradinukas. Ar pervargusi pardavėja, kuriai visą dieną tenka maloniai bendrauti su toli gražu ne visada maloniais klientais. Ar jaunas, savimi nepasitikintis specialistas, pakliuvęs į reiklų kolektyvą. Ar kasdien daug lemiančius sprendimus priiminėjantis korporacijos vadovas. Gyvūnams tai nerūpi. Jie priims jus tokį, koks esate, tokį, kas iš tiesų esate. Augintiniui nesvarbu, koks jūsų socialinis statusas, kiek sekėjų turite socialiniuose tinkluose ar kaip jus vertina vadovas – jiems svarbu, kiek laiko jūs praleisite drauge.